Dar visai neseniai bet kurie nedideli balti šuneliai dėmėtu snukučiu, trikampėmis kabančiomis ausimis ir kirpta uodega galėjo būti vadinami Parsono Džeko Raselo terjerais. Paprastai šie terjeriukai sukiojosi Anglijos fermose: gaudė žiurkes arklidėse, lydėjo medžiotojus. Ne per seniausiai jie pasirodė ir didesniuose miestuose kaip kompanjonai. Išvesti daugiau kaip prieš šimtmetį, šie šuneliai platesnio pripažinimo sulaukė tik dabar.

John Russell'as, dar vadintas Jack'u - XIX a. Anglijoje, Devonšyre gyvenęs pastorius, garsėjo kaip puikus raitelis bei aistringas medžiotojas. Mokydamasis Oksforde jis iš pienininko įsigijo savo pirmąjį terjerą Trump – baltą šiurkščiaplaukę kalę rudomis dėmėmis prie galvos ir uodegos pagrindo. Ją laikė šuns idealu. Trump buvo liekna, proporcingai sudėta, nedidele lanksčia krūtine, lapės ūgio. Būtent jos dėka viskas ir prasidėjo!

 Russel’as kryžmino įvairius terjerus – norėjo išvesti stabilaus charakterio, drąsų, ryžtingą, galintį landžioti po urvus ir išvaryti žvėrį, bet pakankamai ilgomis kojomis šunį, kuris galėtų sekti paskui raitus medžiotojus. Jis veisė darbinius terjerus urvinei medžioklei ir neteikė ypatingo dėmesio išvaizdai. Tolesnei selekcijai Russel’as pasirinkdavo grakščius, tinkamo ūgio, baltus šiurkščiaplaukius šunis, V formos kabančiomis ausimis. Tuomet visus baltus terjerus su dėmėmis galvos ir pasturgalio srityje vadino „Foxing terriers“ (terjerai lapių medžioklei). 1873 m. įsikūrus Anglijos kinologų klubui, foksterjerai  pripažinti kaip atskira veislė. Klubo steigėju, foksterjerų standarto sudarytoju laikomas ir pats Jack'as Russell'as. Savo augintinių parodose jis nerodė, nes veisė tuomet nepopuliarius šiurkščiaplaukius terjerus. Parodose triumfavo lygiaplaukiai šunys. Veislė, dabar žinoma Parson Jack Russell terrier vardu, iki 1900 m. buvo ne kas kita, kaip senojo tipo foksterjeras. XIX a. pabaigoje dabar dviem vardais vadinamos veislės sudarė vieną. Šiai dienai Džeko Raselo terjerai unikalūs jau vien tuo, kad per 150 metų beveik nepakito. Pirminę jų išvaizdą, charakterį bei darbines savybes siekiama išlaikyti ir dabar.

Medžiotojai labai vertino iš Jack'o Russell'o veislyno įsigytus šuniukus bei jų palikuonis, mat šie pasižymėjo puikiomis darbinėmis savybėmis bei buvo puikūs kompanjonai. Deja, šunelių vados dažniausiai nebūdavo registruojamos Anglijos kinologų klube. Taip elgtasi sąmoningai - šiurkščiaplaukiai terjerai nebuvo populiarūs, o Dž. Raselas veisė būtent tokius šunis. Bet duomenys apie kergimus, vadas, ūgį, kailio kokybę buvo kruopščiai registruojami, o šunelius vadino Džeko Raselo terjerais, pabrėždami jų kilmę iš darbinių šunų. Be to, veislininkai subūrė grupę entuziastų, vengusių tarptautinio kinologų pripažinimo. 1972 m. įsteigtas „Jack Russell Terrier Club of Great Britain”. Klubo šūkis: „Užtarti, apsaugoti ir dirbti!”. Entuziastų nuomone, parodos gadina veisles, nes pagrindinis dėmesys skiriamas tik efektingam eksterjerui, kurio šie terjerai neturi. JRTCGB ypatingas dėmesys buvo skirtas šunų sveikatai. Klube registruojami tik suaugę šunys, atitinkantys veislės standartą ir nepaveldėję genetinių susirgimų. Kadangi panašaus registro nėra niekur, klubo valdyba nepritaria šių terjerų registravimui kitų kinologinių organizacijų kilmės knygose (paprastai registruojami 6 sav. sulaukę šuniukai).

Džeko Raselo terjerų klube nesivadovaujama kriterijais: „mada”, „naujas tipas”, kurių besivaikant atrenkami dekoratyvūs šunys, todėl veislė nutolsta nuo pradinio standarto (kaip atsitiko su foksterjerais), čia nesistengiama veislės tipo įbrukti į siaurus rėmus. Džeko Raselo terjerai išliko tokie pat, kokie buvo prieš 150 metų, „nepopuliarumo“ dėka. Juos ilgą laiką augino tikrieji veislės entuziastai ir medžiotojai, nesivaikę titulų ar trumpalaikės šlovės, bet siekę perduoti tolesnėms kartoms veislės „krikštatėvio“ puoselėtas  šunų savybes.